O ten kažkada, kada žeme milžinai vaikštinėjo…
Kažkada seniai seniai, kada Olimpo dievai dar retkarčiais nusileisdavo žemėn, viduryje nuostabaus grožio sodo esančioje dar įspūdingesnėje pilyje, gimė karaliaus Testijo mylimiausioji dukra – Altaja. Geros širdies ir nuostabaus didingumo tai buvo mergaitė. Nešė ji visiems džiaugsmą. Kiekvienas magas ją išvydęs pranašaudavo nuostabią ateitį, kupiną nuotykių ir meilės… o ji atėjo… Altaja atrado savo antrąją širdies pusę karalių Oinėją. Gyveno jie viltyje, susilaukti atžalos… Deja, dar net negimus sūnui Meleagrui negandas nešančios Moiros pranešė, nulemtą atžalos ateitį, kada jojo gyvybė užges vos baigus rusenti paskutiniam pagaliui židinyje. Altajos tauri ir mylinti širdis negalėjo susitaikyti su šiuo likimu – karalienė išėmė rusenantį pagalį iš židinio, stipriai sužalodama savo švelnias it šilkas ir baltas kaip gulbė rankas, o pagalį paslėpė dėžėje.
Praėjo daug tūkstančių metų… kartos augo ir seno, žmonės keitėsi, karai toliau vagojo senosios žemės veidą dar gilesniais randais…
Ir štai vieną ankstyvą 2007 metų pirmosios vasaros dienos rytą pasirodė jie… Vieniems kėlė siaubą, kitiems – pasigėrėjimą, tačiau kad ir kaip buvo vertinami, kiekvienas sutiko, kad tokiu nebuvo, nėra ir daugiau nebus.
Daugiau nei 10 vaikų, įkvėpiamų senosios Altajos dvasios pasirinko savo gyvenimą susieti su viena iš pragaištingiausių, tačiau ir pačių mistiškiausių gamtos galių - ugnimi. Šie išrinktieji susiejo savo sielas su amžinai rusenančia gyvybe ir mirtimi viename kūne. Kiekvieną dieną Altajos kariai šoka ne kiekvienam mirtingajam suvokiamą, kerintį šokį įvairiaspalvėse liepsnose. Jie kuria, jie mokosi, jie kenčia… ir vėl šypsosi. Tokia jų dabartis, nesiskiria ir ateitis… Nedrįsta lai niekas jiems pastoti kelio, o tiems kurie tai pabandys – tegu Dievai nebus jiems gailestingi.
ALTAJA – jums, su jumis ir jūsų širdyse…
Rodyk draugams